Dziudo

belts banner 4 e1401278012547

Dziudo (柔道, dziu-do „lankstus kelias“) – šiuolaikinė japonų kovos meno (gendai budō) ir kovinio sporto rūšis, atsiradusi Japonijoje XIX a. pabaigoje.

Dziudo istorija yra neatskiriama nuo šio kovos meno kūrėjo, meistro ir mokytojo Jigoro Kano, 1882 m. įkūrusio pirmąją Tokijuje dziudo sporto mokyklą (prie Eise vienuolyno) – Kodokan.

Dziudo atsirado kovos meno džiudžitsu pagrindu, pastaroji XV a. išsivystė iš Kinijos kovos meno Kumitu (išvertus reiškia – nuogomis rankomis). XIX a. penktajame dešimtmetyje džiudžitsu kaip samurajų savigynos sistema pradėta praktikuoti Japonijoje. Dziudo imtynės vyksta tarp dviejų asmenų, vilkinčių dziudo kimono. Imtynių metu oponentai tiesiog naudoja kūno balansą ir jėgą priešininkui išbalansuoti. Todėl tai yra paprasta ir saugu palyginus su kitomis kovos menų rūšimis, nes nėra kovos tikslo sužeisti priešininką. Dziudo yra dinaminė veiksmų sistema, technikos praktikavimas padeda žmonėms vystyti pagrindines ir kertines fizines savybes daugeliu būdu. Dziudo padeda vystyti stiprybę, ištvermę, lankstumą, greitį, kovingumą, dinamiškumą ir statinį balansą, veržlumą ir susilaikymą. Gynybos ir aktyvios atakos praktikavimas padeda tobulinti reakcijos laiką, koordinaciją ir susivaldymą. Praktikuojantys dziudo tampa stipresni, greitesni ir stabilesni.

Kaip pastebi šiuolaikiniai dziudo ekspertai, tikrasis dziudo moko daugiau nei siekti fizinių aukštumų ar atletinio meistriškumo – moko kontroliuoti savo jausmus, emocijas ir proveržius, susilaikymo, pagarbos, lojalumo ir disciplinos, taip pat etikos, gerų socialinių manierų ir etiketo, kaip nugalėti baimę, parodyti drąsą esant spaudimui. Varžybų ir kasdienių užsiėmimų metu ugdomas teisingumas ir sąžiningumas.

Tinklapio struktūra