Gydytojas A.Šimkus: „Žaidžiant tinklinį, ugdomas taktinis mąstymas, vaizduotė“

Gydytojas A.Šimkus: „Žaidžiant tinklinį, ugdomas taktinis mąstymas, vaizduotė“

Tinklinis – komandinė sporto šaka, kurioje žaidžia dvi komandos, sudarytos iš šešių žaidėjų. Abejas komandas skiria tinklas, o žaidėjų tikslas – permušti kamuolį per tinklą į priešininkų teritoriją ir uždirbti taškus pagal tam tikras taisykles.

Tinklinis pradėtas žaisti 1895 metais Masačiusetso valstijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, kai kūno kultūros mokytojas William’as G. Morgan’as sukūrė naują žaidimą, pavadintą „Mintonette“. Jis buvo skirtas žaisti salėse ir bet kokiam žaidėjų skaičiui.

„Mintonette“ kai kurias taisykles perėmė iš teniso. Jis buvo sukurtas kaip alternatyva krepšiniui – švelnesnis žaidimas, skirtas vyresnio amžiaus žmonėms, tačiau vis tiek reikalaujantis fizinių jėgų.

Pirmosios oficialios šios sporto šakos varžybos buvo surengtos 1896 metais JAV. Po to žaidimas buvo pervadintas į tinklinį ir greitai išplito visose valstijose, o vėliau ir pasaulyje.

Lietuvoje tinklinis pradėtas kultivuoti Prezidento Antano Smetonos laikais ir buvo vadinamas keistoku terminu „orasvydis“. Gydytojas Kęstutis Šimkus apie šią sporto šaką jau tada rašė gana išsamiai: „Tai idealus sporto žaidimas, didelės auklėjamosios ir koreguojamosios reikšmės. Korekcijai ypač daug vertės turi stiprus atsilošimas, kai norima pasiekti kamuolį aukštai. Tai kolektyvinis žaidimas, nedidelio fiziologinio įtempimo,  pradedantiems. Dėl to tinka ir vaikams, ir seniems, ir net neįgaliems (sanatorijose): orasvydis nejaudina kaip kiti žaidimai, nes jame nėra tiesioginio žaidėjų kontakto. Dėl to jis labiau tinka inteligentams, lavindamas vikrumą, judesių greitumą, tikslumą ir pataisydamas susikūprinusią nuo sėdėjimo figūrą. Gaila, kad pas mus, palyginant su kaimynais, orasvydžiui teskiriama per maža reikšmės.“

Jonavos kūno kultūros ir sporto centro gydytojo Andriaus Šimkaus teigimu, tinklinis, kaip ir dauguma sporto šakų, lavina jėgą, bet savotiškai daugiausia tų rankų ir pečių juostos raumenų, kurie nulemia smūgio jėgą. Žinoma, lavinami ir nugaros bei kojų raumenys, gerėja judesių koordinacija, pusiausvyra, stiprėja refleksai. „Žaidžiant tinklinį, ugdomas taktinis mąstymas, vaizduotė. Kartais tenka matyti, kaip tinklinio rungtynėse taškas uždirbamas smūgiuojant kamuolį nestipriai, bet apgaulinga trajektorija, pavyzdžiui, varžovams už nugarų“, – teigia A. Šimkus.

Tinklinis yra viena iš tų sporto šakų, kurios įgalina vaikus bent keletą centimetrų paūgėti. Gydytojo teigimu, nors tinklinis neįeina į traumatiškiausių sporto šakų dešimtuką, vis dėlto, žaidžiant tinklinį, gali ištikti pirštų, plaštakų, pečių, nugaros, kelių ir čiurnų traumos. Dažniausi sumušimai, sausgyslių ir raiščių patempimai, išnirimai, kartais – lūžimai. Traumų profilaktika turi rūpintis tiek treneriai, pasikonsultuodami su kineziterapeutais, tiek ir patys žaidėjai.

Gydytojas A. Šimkus pastebi, kad mažiau traumuojanti tinklinio atmaina – paplūdimio tinklinis. Jį žaidžiant daug rečiau pasitaiko kelių sužalojimų, uždegimų ar tiesiog skausmų, nes išvengiama nuolat pasikartojančios situacijos, kai po šuolio tinklininkas nusileidžia ant kietos dangos. Visai nauja sporto šaka – sniego tinklinis: ši atmaina užima tarpinę vietą tarp salės ir paplūdimio tinklinio.

 

JKKSC informacija
R. Guigos nuotr.